Kosmoso kronikos: Kalėdų belaukiant

- Paplaukiojam virš debesų? - pasiūlė ji ir lėtai nuleido akis.
- Paleisim sniego virš Lietuvos. Juk Kalėdos artėja, bus gražu, - vis nenurimo ir laukė tik pritariančio žvilgsnio.
- Nu galim, - tyliai tarė jis, - tik kaip tu paleisi sniega?
- Prapjausiu debesis ir pasileis sniegelis, maži lengvi stebukliukai kris lėtai ir pasiekę žemę apsijungs į visumą, kurią žmonės kažkodėl vadina sniegu. Juk padėsi man?
- Gerai, perpjausim kartu, kai pasieksim tuos debesis - maža šypsenėlė nušvietė jo veidą ir dingo vakaro šešėliuose.
- Na čia juk visai netoli, dar ne tokius atstumus kartais įveiki.
- Manau, tik pašokt reikės ir viskas.
- Tai viskas puiku, o kada turi laiko? - pasiteiravo ji ir nenustygo vietoje: - juk ilgai neužtruksim, tik nesakyk, kad šį vakarą dirbsi.
- Deja, teks. Gal kita kartą? Kai nuvažiuosim prie jūros?
- Bet tai bus negreitai, o sniego reikia dabar. Juk Kalėdos artėja, žmonės laukia, negi nerastum šiek tiek laiko dėl šventos visų ramybės?
- Na galim ir dabar. Tik reikia paskubėti.

Kai ateina šventės

Laukiu kaip Kalėdų. Liko keturios valandos ir kažkiek minučių. Šiandien mus tikriausiai aplankys mažasis pūkuotukas - burundukėlis, kuris visada man pakelia nuotaiką. Jei pasaulis tikrai būtų gyvenamas angelų (taip juk tikriausiai ir yra), tai žinau, kaip jie atrodytų, ką valgytų, ką kalbėtų ar dainuotų. Ar žinai, kad angelai ne itin mėgsta žuvį? :) O tos šventinės dainos taip ir neišmokau, bet pagrosiu. Nesvarbu kaip, svarbu, kad iš širdies.

Kas turi pradžią

Kas turi pradžią - turi mažą viltį.
Šviesa, kurią širdy nešiojuos,
Visad iš nerimo vaduoja,
Ir leidžia kritus vėl pakilti.

Kas turi pradžią - pabaigos sulaukia.
Kaita - judėjimas į priekį,
Nors visada ramybės siekiam,
Ji tyliai uždaryta šaukia.

Kas turi pradžią - prisiminti gera.
Gražu tik tai, kas tikra, nauja
Rutinos neužgniaužta saujoj,
Kol mintys tarsi stygos dera.

Virusai vaiduokliai

Ką tik prisiminiau Teo :) Pelės rodyklė nušoko netikėtai is vieno kampo į kitą. Lygiai taip kaip tą kart, kai mes su Viktorija jam bandėm paaiškinti, kad mūsų kompą užpuolė virusai. O jis net atėjo pažiūrėti, kaip ten ta mūsų pelytė laksto. Aišku buvo daug gardaus juoko ir jokių virusų-vaiduoklių. Atrodo girdžiu Routiku juoką. Kažkur visai šalia. Kartais taip norėčiau išmokti neprisirišti prie žmonių. Nes kai jie toli, visada yra truputėlį liūdna.

Kai elgiamės negerai...

Kartais elgiamės neteisingai. Po galais, kas gi mums suteikė teisę nurodinėti, kaip kitiems žmonėms reikia gyventi? Man nepatinka, kai man aiškina ką turėčiau daryti taip, o ką kitaip. Juk vis tiek viską padarau savaip. Bet baisiausia suvokti, kad pati kartais elgiuosi lygiai taip pat. Juk būna situacijų, kai atrodo puikiai viską supranti ir geriau žinai, ko žmogui reikia. Deja, niekada nebūna identiškų situacijų, kaip ir nebūna vienodų žmonių. Subalansuotų rodiklių sistema tėra tik vienas iš būdų įmonių vertinime. Juk yra begalė kitų. Panacėja egzistuoja turbūt tik alchemikų svajonėse. O man kartais būna apmaudu, kad nesugebu patylėti, kai mano patarimo niekam nereikia. Naivus, mažas ir liūdnas vaiduokliukas...

Kodėl sapnuojame?

Kad susitiktume žmones, kuriuos seniai matėme ir spėjom pasiilgti.
Kad sužinotume, kaip toli galime nueiti.
Kad išdrįstume tai, ko tikrovėje neišdrįstame.
Kad suklystume be pasekmių ir nebekartotume savo klaidų realybėje.
Kad prabudę galėtume pasakyti "visa laimė tai buvo sapnas".

Kai nesieiliuoja

O man rytoj penktadienis.
Tik šluota sulūžus.
Energijos stygius.
Lauksime uragano.
Pagavę didžiausią žaibą
Gerai papurtysim.
Ir skrisim į Tavo planetą
Pasipildyti atsargų.
Pakeliui pamojuosim
Mieliausiai žvaigždutei.
Jos akinančią šypseną
Išsaugosim flash'e.
Pagelbės tada,
Kai akys tylės,
O lūpos trukdys
Pamatyti tai,
Ką slepia širdis.

Ar moki laukti?

Sako, laimė atitenka tiems, kas moka laukti.
Kažkada šventai tikėjau likimu. Žinojau, kad ir kuriuo keliu beeičiau vis tiek atsidursiu ten, kur ir turėčiau atsidurti. Tame kelyje man kris žvaigždės, lis gėlėmis, šypsosis saulė, dangus verks sūriomis ašaromis ar snigs nusivylimų ir praradimų snaigėm. Bet tai bus tam, kad patirčiau, sužinočiau, suprasčiau, ištverčiau, išmokčiau visa tai, kas skirta man ir kas bus reikalinga tolimesnei mano kelionei.
Ar aš ir toliau tikiu likimu? Nebežinau. Nebelaukiu iš dangaus krintančių dovanų ir nesitikiu, kad vieną rytą viskas bus visai kitaip. Lygiai taip kaip regėjau sapne. Visko, ko reikia, visko, ko noriu galiu pasiekti pati. Nusiraškyti kaip prisirpusių vynuogių kekę. Ir Tave pavaišinsiu. Sakai, kad nori obuolių? :)

Nepamiršk

Jei nepyksi - klausinėsiu,
Jei pavargsi - patylėsiu,
Nieko blogo negalvosiu,
Jei praeisi, nesustosi.

Ankstų rytą Tau šypsočiaus,
Vėsią naktį nemeluočiau,
Jeigų būtų neramu,
Būčiau su Tavim kartu.

Jeigu vieną pilką dieną
Aš paliksiu Tave vieną,
Tai norėsiu, kad suprastum
Ir savoj širdy mane surastum.

Sekmadienio mintys

Nesusilaikiau. Prisivalgiau šokolado. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks. Ir būtinai sekmadienį. Ar galėjo tai nutikti kurią nors kitą dieną, o ne nostalgiškai liūdną sekmadienį? Vyliausi, kad šokoladas praskaidrins mano slogią nuotaiką. Deja, niekas nepasikeitė. Vėl tas pats kompiuteris, nuo kurio jau tampu priklausoma, tik šįsyk be Tavo vardo 'skype' online sąraše. Atrodo, taip turėtų būti lengviau negalvoti apie Tave. Bet galvoju. Įdomu, ką dabar veiki, kaip jautiesi, kuo kvėpuoji. Ar Tau viskas gerai?Noriu, kad būtų gerai ir linkiu to. Staiga ekranas pasidaro juodas. Pradingus elektrai, išnyksta baltos eilutės mėlynam fone, bet tik ne mano mintys, jos nenutrūksta ir niekada nemiega...

Šiąnakt sapnavau, kad sapnuoju. Kambaryje buvo daug vazonų, jose augo aguonos. Aš neauginu aguonų. Nebent giliai širdyje. Supratusi, kad sapnuoju, įsignybiau ir pabudau... sapne. Vėliau pabudau iš tikrųjų. Nors kas žino, gal tai tik dar vienas gražus ir nuotykių pilnas sapnas.

Šiandien sužinojau, kad kai nebūna elektros, gyvenimas nesustoja. Smagu plepėti su draugais, kai matai jų šypsenas, o ne nick'ą kompiuterio ekrane. Įdomu sužinoti, kaip klostosi jausmų blaškomo vyro likimas knygoje "Meilė trunka trejus metus". Gera vaikščioti po lengvą lietų ir stebėti ryškią vaivorykštę, kuri yra tik mūsų. Tavo ir mano. Sutikčiau, kad niekada nebūtų elektros, jei tik pavyktų širdyje išlaikyti tą jausmą, kurį pažadino įvairiaspalvis kupolas pilkam dangaus fone. Gera žinoti, kad knygos visgi klysta.

Geros ašaros

Ramybė trumpam pabėgo... Tiek daug visko ir viskas taip pasikeitė. Galvoje. Atrodo smulkmena, užsigavau ir tiek. Pasakoti detalių neverta, neromantiškas vaizdelis tikrai. Verkiau kaip vaikas. Ne dėl to, kad skauda (skaudėjo pakankamai) ar atrodo baisiai, bet dėl to, kad galėjo būti viskas daug blogiau. Žymiai. Tą akimirką, kai supratau, kad matau, pasijutau tokia laiminga. Pamiršau visa tai, ką laikiau esant šio vakaro liūdesio priežastimis. Buvau tokia stipri ir tokia lengvai pažeidžiama. Išnyko visi svarstymai apie tai, kas šiame pasaulyje yra gera, o kas bloga. O svarstyta ir diskutuota šiandien buvo ilgai. Ne visada svarbiausia visuomenei priimtinos normos. Juk tai, kas esi yra daug svarbiau už tai, ką turi ar ką veiki. Esi geras, jei su tavim gera kitiems. Ir jei esi su jais nuoširdus ir geras.

Apie mintis

Smagu gauti dovaną, suteikiančią galimybę rinktis. Šiandien taip netikėtai Indrutės dėka atsidūriau knygyne. Žinojau, kad išsirinksiu kažką iš tų populiarių psichologinių knygų, mokančių teisingo mąstymo, tinkamo pasirinkimo ir laimingo gvenimo. Bet šįsyk viskas buvo kiek kitaip. Varčiau jas ir stebėjausi tomis pačiomis šabloniškomis frazėmis apie gyvenimo prasmę, sąmonės galią ir laimės paradoksą. Kažkur giliai viduje aš visa tai žinojau. Tikriausiai išmokau kiek kitaip žvelgti į gaunamą informaciją. Nebepriimu viso to, kas sakoma ar rašoma kaip šimtaprocentinės tiesos. Viską įpratau perleisti per savo suvokimo prizmę. Pasirodo, kartais galvoje mintys gali būti šiek tiek tvarkingesnės nei surašytos knygose. O iš kur ateina mintys? Vienas brangus žmogutis man sakė, kad jos skraido apie žemę ir pasirenka sau tinkamus žmones. Aš labai pykau ir ginčijaus. Juk mintys visų pirma neskraido. Jos tiesiog yra, bet mes jų nematom. Jos negali rinktis tinkamo žmogaus, nes visi žmonės yra vienodai tinkami. Galvojau, kad mes renkamės mintis – geras ir netikėtas, ramias ar intriguojančias. Bet būna, kad tyloj ar vidiniame triukšme ateina netikėta pajauta ar supratimas, kad yra va taip, o ne kitaip. To akimirkos blykstelėjimo, atėjusio iš niekur, aš nesirinkau. Gal jos visgi skraido? Ir aplanko tada, kai labiausiai reikia. Bet iš kur jos tai žino?

Come as you are as you were...

as I want you to be... Šią dainelę dainavau sau tyliai grįžinėdama po pietų. Kaip visada užsimiršau erdvėje, bet klausiantys praeivių žvilgsniai, atrodo, neleido ir toliau skraidyti padebesiais :) Pietūs su drauge iš bendrabučio laikų, rodos, sugrąžino į tą nuostabų laiką, kai viskas buvo gal ne taip gerai, kaip yra dabar, bet nuostabu, nepakartojama ir taip tikra. Grįždama mąsčiau, kad tada visgi buvau drąsi mergiotė. Kažin ar dabar galėčiau pusę vakaro groti studentiškame gitarų vakare. O tada man, fuksei, mokančiai gal kokius septynis akordus, tai buvo baikos :) Kuo mažiau pasaulio pažįsti, tuo jis atrodo paprastesnis. Po to, karts nuo karto svečiuose sulaukdavau linksmų bičų, norinčių, kad pamokyčiau groti gitara. Taip nei vienas ir neišmoko. Naivi buvau ir tikėjau, kad jie tikrai nori grot išmokti :) Arbatėlės gėrimas naktimis, bendrabučio kalėdos, valentino dienos fiestos, netikros vestuvės balandžio 1-osios proga, koncertai balkone kaimyninio bendrabučio chebrai egzaminų išvakarėse, šperų gaminimo naktimis susivienijimas, gimtadienio vakarėliai - staigmenos, rafes'ai ir visa visa tai, ko negali suprasti, ten tuo metu negyvenę. Nesvarbu, kad baigėsi, svarbiausia, kad buvo :)

Kievienas mąsto tiek, kiek nori. Liūdi tiek kiek nori. Ir verkia tiek, kiek pats nori. Žmogus iš esmės yra vienišas, tik kai būna laimingas to nejaučia :) Kuo daugiau pažįstu žmones, tuo labiau jie mane nuvilia. Gal tiesiog per daug apie juos galvoju ir per daug iš jų tikiuosi. Kartais manau, kad verta saugoti širdelėje tik pačius brangiausius. Ir rūpintis jais. Jie tikrai niekada nenuvils.

I hope it's gonna be the day your lips will touch my face and we together fly away...

Šiandien viena iš tų dienų, kai mintys pinasi viena per kitą ir neaišku kas yra kas. Lynoja jau trečia diena. Prabudusi pagalvojau, kad man labai nepatinka lietus. Kai lyja, apima toks keistas vienišumo jausmas, lyg būčiau uždaryta tarp keturių sienų. Šiandien nusprendžiau, kad jau pavargau nuo šito jausmo ir išėjau pasivaikščioti. Tikėjausi sužinoti, kaip jaučiasu žmogus, sušlapęs iki paskutinio siūlo. Kažkas viršuje tyliai juokėsi iš tokio keisto mano troškimo. O žmonės lėkė kaip pasiutę ir buvo susiraukę, lyg stengtųsi išvengti šaltų lašų, krentančių ant jų mažų nosyčių. Įdomu, kaip keistai jiems turėjau atrodyti aš, žingsiuojanti mažais žingsneliais, šokinėjanti per balas ir besišypsanti mielam lietui, kuris nėra jau toks pilkas, kaip man atrodė anksčiau. Turbut ir Tu vaikštai po lietų. Ir tikriausiai žinai, kaip jaučiasi žmogus, sušlapęs iki paskutinio siūlo. Tik nesušalk, labai Tavęs prašau. Žinai kodėl Tave myliu? Nes myliu tiesiog...

Tiesiog (ne)eilinis pirmadienis

Rytas kaip visada prasidėjo klausimu galvoje, kodėl tas žadintuvas taip anksti čirškia. Ir ar tikrai šiandien jau ne sekmadienis. Tada pasiutęs lakstymas po visus namus ir ieškojimas to, ko nepamečiau, tiesiog nemačiau, nes akys, kaip ir visas kūnas dar buvo lengvoje snaudimo būsenoje. Lėkte į darbą. Vėluoti negalima. Na bent jau ne tokiom dienom kaip ši. Ji įprasta, tiesiog negalima. Ir taškas. Tai visai kita ilga istorija ir susijusi daugiausia ne su manim. Atrodė bus įprasta, pirmadieniškai darbinga diena, tačiau ramus darbas buvo pasaldintas truputėliu streso. Kiekvienas darbas turi savų siaubų, o keli tokie manojo siaubeliai sumąstė šiandien netikėtai mane aplankyti. Kolegės sakė laikiausi puikiai. Ech, norėčiau tokiom akimirkom pažiūrėti į save iš šono. Po darbo pasiplaukiojimas baseine buvo tikra atgaiva. Ačiū broliui, kuris prikalbino šiandien mane ten eiti. Kai grižau namo pirma aplankiusi mintis buvo tai, kad pradingo elektra. Bet kaip paaiškėjo vėliau, šviesos nebuvo tik hole. Mistika. Apie ramų vakarą vienatvėje atrodo jau seniai svajojau ir kai pagaliau jis atėjo, širdies gilumoje taip norėčiau šitais skaniais ledais, kuriais dabar mėgaujuosi, pasidalinti su Tavimi ;)

Build a bridge to your mind

Kodėl mėnulis gali būti toks gražus, kad galiu sėdėti pusę nakties balkone ir stebėti tą didelį blyną danguje? Kartais taip norėčiau surasti savo sielos dvynį, kad ir be žodžių bei žvilgsnių viskas būtų aišku. Ar iš viso įmanoma dviems žmonėms jausti tą patį jausmą? Tuo labiau tokį keistą, koks kartais aplanko mane. Galbūt ten toli, toliau nei mėnulis ir jo sesės žvaigždės, slepiasi mažytė planeta, kurioje yra dar daugiau tokių keistuolių, kuriems nesimiega naktimis (nes jie paprasčiausiai nežino, kas tai yra naktis) ir kurie nori žinoti ir suprasti šiek tiek daugiau, nei jie gali suprasti.
Kartais, kai žvelgiu į Tave aš matau save (juk žmonės vienas kitam yra tam, kad susivoktų savyje). Matau savo užsispyrimą, nuolatinį norą ginčytis ir įrodinėti, kad viskas yra kiek kitaip, užsidarymą tam tikruose rėmuose, jaunatvišką perfekcionizmą ir norą būti įvertinatai. Tik teigiamai. Kartais taip noriu Tau sušukti: "žmogau, nekartok mano klaidų". Negi nematai, kad šis kelias į niekur. Tu sakai, kad tai kelias į ramų ir gražų gyvenimą. Nesiginčysiu. Tiesiog nenoriu, kad vieną keistą naktį, žvelgtum į mėnulį ir galvotum, kad tos ramybės jau šiek tiek per daug. Turbūt giliai širdyje noriu Tau to, apie ką pati svajoju per sapnus. Juk Tu gali. Aš tą žinau ir linkiu Tau tik pačio geriausio.

Fone: Limp Bizkit - Build A Bridge

Mano spalvos

Visgi myliu spalvotą gyvenimą,
Bet žinau, tu ne tokį matai.
O ar šitaip pažvelgti negalima? -
Šypsena ten, kur auksiniai rytai.

Mėlyna meilė ir vakaras žalias,
Vėl kyla aukštyn geltona viltis.
Ar nori kartu aplankyt mano šalį
Kol švyti širdy jausmų pilnatis?











O kodėl Tau pavydas bespalvis?
Gal jis žalias labiau nei juodas?
Nuoširdumui žemai lenkiu galvą,
Nes tai tikra, ne sapnas spalvotas.

Juoda-balta dažau dienos grožį,
O oranžine - nakties nerimą.
O kokia spalva Tu nuspalvosi
Savo klaikiai nuobodų gyvenimą?

Nes nieko nėra amžino...

Kaip norėčiau mokėti skaityti Tavo mintis. Ir žinoti, kad viskas yra ne taip, kaip man atrodo iš šalies. Kad tu negalvoji nieko tokio, ko aš taip bijau. Nepavargai ir nebėgi nuo manęs. Tiesiog gyveni savo gyvenimą ir tiek. Tik be manęs. Nes aš turiu savo gyvenimą, kuris negali būti šiek tiek kitoks, nes aš nenoriu nieko keisti, turbūt ir Tu nenorėtum, kad keisčiau. Nes Tau gerai taip kaip yra, Tau daugiau nieko nereikia, nes ko reikia, tą visada gauni. Anksčiau ar vėliau. Kaip ir aš gaunu viską, ko reikia, bet nevisada tai, ko noriu ;) Bet norai neamžini, jie praeina, kaip praeina viskas, net ir patys gražiausi jausmai. Graudus džiaugsmas ir lengvai keistas liūdesys dėl to, kas dar tęsiasi, bet ko negali būti.

Mano baimės

Niekur kitur nesijaučiu tokia silpna ir bejėgė kaip dantisto kėdėje. Jau vien pagalvojus apie stomatologus krečia drebulys. Na nemyliu aš jų visai. Išskyrus Ievą. Nes ji labai miela ir be to man dantukų netaiso :) Suprantu, kad kaip ir daugelis mano baimių, taip ir ši, neprotinga. Gal kada nors išmoksiu, kaip kovoti su savo baimėm, ir galiausiai jas įveksiu. Bet tai bus kada nors vėliau. Dabar ir taip turiu nemažai ką gyvenime nuveikti :)