Kodėl mėnulis gali būti toks gražus, kad galiu sėdėti pusę nakties balkone ir stebėti tą didelį blyną danguje? Kartais taip norėčiau surasti savo sielos dvynį, kad ir be žodžių bei žvilgsnių viskas būtų aišku. Ar iš viso įmanoma dviems žmonėms jausti tą patį jausmą? Tuo labiau tokį keistą, koks kartais aplanko mane. Galbūt ten toli, toliau nei mėnulis ir jo sesės žvaigždės, slepiasi mažytė planeta, kurioje yra dar daugiau tokių keistuolių, kuriems nesimiega naktimis (nes jie paprasčiausiai nežino, kas tai yra naktis) ir kurie nori žinoti ir suprasti šiek tiek daugiau, nei jie gali suprasti.
Kartais, kai žvelgiu į Tave aš matau save (juk žmonės vienas kitam yra tam, kad susivoktų savyje). Matau savo užsispyrimą, nuolatinį norą ginčytis ir įrodinėti, kad viskas yra kiek kitaip, užsidarymą tam tikruose rėmuose, jaunatvišką perfekcionizmą ir norą būti įvertinatai. Tik teigiamai. Kartais taip noriu Tau sušukti: "žmogau, nekartok mano klaidų". Negi nematai, kad šis kelias į niekur. Tu sakai, kad tai kelias į ramų ir gražų gyvenimą. Nesiginčysiu. Tiesiog nenoriu, kad vieną keistą naktį, žvelgtum į mėnulį ir galvotum, kad tos ramybės jau šiek tiek per daug. Turbūt giliai širdyje noriu Tau to, apie ką pati svajoju per sapnus. Juk Tu gali. Aš tą žinau ir linkiu Tau tik pačio geriausio.
Fone: Limp Bizkit - Build A Bridge
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą