Kai nesieiliuoja

O man rytoj penktadienis.
Tik šluota sulūžus.
Energijos stygius.
Lauksime uragano.
Pagavę didžiausią žaibą
Gerai papurtysim.
Ir skrisim į Tavo planetą
Pasipildyti atsargų.
Pakeliui pamojuosim
Mieliausiai žvaigždutei.
Jos akinančią šypseną
Išsaugosim flash'e.
Pagelbės tada,
Kai akys tylės,
O lūpos trukdys
Pamatyti tai,
Ką slepia širdis.

Ar moki laukti?

Sako, laimė atitenka tiems, kas moka laukti.
Kažkada šventai tikėjau likimu. Žinojau, kad ir kuriuo keliu beeičiau vis tiek atsidursiu ten, kur ir turėčiau atsidurti. Tame kelyje man kris žvaigždės, lis gėlėmis, šypsosis saulė, dangus verks sūriomis ašaromis ar snigs nusivylimų ir praradimų snaigėm. Bet tai bus tam, kad patirčiau, sužinočiau, suprasčiau, ištverčiau, išmokčiau visa tai, kas skirta man ir kas bus reikalinga tolimesnei mano kelionei.
Ar aš ir toliau tikiu likimu? Nebežinau. Nebelaukiu iš dangaus krintančių dovanų ir nesitikiu, kad vieną rytą viskas bus visai kitaip. Lygiai taip kaip regėjau sapne. Visko, ko reikia, visko, ko noriu galiu pasiekti pati. Nusiraškyti kaip prisirpusių vynuogių kekę. Ir Tave pavaišinsiu. Sakai, kad nori obuolių? :)