Build a bridge to your mind

Kodėl mėnulis gali būti toks gražus, kad galiu sėdėti pusę nakties balkone ir stebėti tą didelį blyną danguje? Kartais taip norėčiau surasti savo sielos dvynį, kad ir be žodžių bei žvilgsnių viskas būtų aišku. Ar iš viso įmanoma dviems žmonėms jausti tą patį jausmą? Tuo labiau tokį keistą, koks kartais aplanko mane. Galbūt ten toli, toliau nei mėnulis ir jo sesės žvaigždės, slepiasi mažytė planeta, kurioje yra dar daugiau tokių keistuolių, kuriems nesimiega naktimis (nes jie paprasčiausiai nežino, kas tai yra naktis) ir kurie nori žinoti ir suprasti šiek tiek daugiau, nei jie gali suprasti.
Kartais, kai žvelgiu į Tave aš matau save (juk žmonės vienas kitam yra tam, kad susivoktų savyje). Matau savo užsispyrimą, nuolatinį norą ginčytis ir įrodinėti, kad viskas yra kiek kitaip, užsidarymą tam tikruose rėmuose, jaunatvišką perfekcionizmą ir norą būti įvertinatai. Tik teigiamai. Kartais taip noriu Tau sušukti: "žmogau, nekartok mano klaidų". Negi nematai, kad šis kelias į niekur. Tu sakai, kad tai kelias į ramų ir gražų gyvenimą. Nesiginčysiu. Tiesiog nenoriu, kad vieną keistą naktį, žvelgtum į mėnulį ir galvotum, kad tos ramybės jau šiek tiek per daug. Turbūt giliai širdyje noriu Tau to, apie ką pati svajoju per sapnus. Juk Tu gali. Aš tą žinau ir linkiu Tau tik pačio geriausio.

Fone: Limp Bizkit - Build A Bridge

Mano spalvos

Visgi myliu spalvotą gyvenimą,
Bet žinau, tu ne tokį matai.
O ar šitaip pažvelgti negalima? -
Šypsena ten, kur auksiniai rytai.

Mėlyna meilė ir vakaras žalias,
Vėl kyla aukštyn geltona viltis.
Ar nori kartu aplankyt mano šalį
Kol švyti širdy jausmų pilnatis?











O kodėl Tau pavydas bespalvis?
Gal jis žalias labiau nei juodas?
Nuoširdumui žemai lenkiu galvą,
Nes tai tikra, ne sapnas spalvotas.

Juoda-balta dažau dienos grožį,
O oranžine - nakties nerimą.
O kokia spalva Tu nuspalvosi
Savo klaikiai nuobodų gyvenimą?

Nes nieko nėra amžino...

Kaip norėčiau mokėti skaityti Tavo mintis. Ir žinoti, kad viskas yra ne taip, kaip man atrodo iš šalies. Kad tu negalvoji nieko tokio, ko aš taip bijau. Nepavargai ir nebėgi nuo manęs. Tiesiog gyveni savo gyvenimą ir tiek. Tik be manęs. Nes aš turiu savo gyvenimą, kuris negali būti šiek tiek kitoks, nes aš nenoriu nieko keisti, turbūt ir Tu nenorėtum, kad keisčiau. Nes Tau gerai taip kaip yra, Tau daugiau nieko nereikia, nes ko reikia, tą visada gauni. Anksčiau ar vėliau. Kaip ir aš gaunu viską, ko reikia, bet nevisada tai, ko noriu ;) Bet norai neamžini, jie praeina, kaip praeina viskas, net ir patys gražiausi jausmai. Graudus džiaugsmas ir lengvai keistas liūdesys dėl to, kas dar tęsiasi, bet ko negali būti.

Mano baimės

Niekur kitur nesijaučiu tokia silpna ir bejėgė kaip dantisto kėdėje. Jau vien pagalvojus apie stomatologus krečia drebulys. Na nemyliu aš jų visai. Išskyrus Ievą. Nes ji labai miela ir be to man dantukų netaiso :) Suprantu, kad kaip ir daugelis mano baimių, taip ir ši, neprotinga. Gal kada nors išmoksiu, kaip kovoti su savo baimėm, ir galiausiai jas įveksiu. Bet tai bus kada nors vėliau. Dabar ir taip turiu nemažai ką gyvenime nuveikti :)