Sekmadienio mintys

Nesusilaikiau. Prisivalgiau šokolado. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks. Ir būtinai sekmadienį. Ar galėjo tai nutikti kurią nors kitą dieną, o ne nostalgiškai liūdną sekmadienį? Vyliausi, kad šokoladas praskaidrins mano slogią nuotaiką. Deja, niekas nepasikeitė. Vėl tas pats kompiuteris, nuo kurio jau tampu priklausoma, tik šįsyk be Tavo vardo 'skype' online sąraše. Atrodo, taip turėtų būti lengviau negalvoti apie Tave. Bet galvoju. Įdomu, ką dabar veiki, kaip jautiesi, kuo kvėpuoji. Ar Tau viskas gerai?Noriu, kad būtų gerai ir linkiu to. Staiga ekranas pasidaro juodas. Pradingus elektrai, išnyksta baltos eilutės mėlynam fone, bet tik ne mano mintys, jos nenutrūksta ir niekada nemiega...

Šiąnakt sapnavau, kad sapnuoju. Kambaryje buvo daug vazonų, jose augo aguonos. Aš neauginu aguonų. Nebent giliai širdyje. Supratusi, kad sapnuoju, įsignybiau ir pabudau... sapne. Vėliau pabudau iš tikrųjų. Nors kas žino, gal tai tik dar vienas gražus ir nuotykių pilnas sapnas.

Šiandien sužinojau, kad kai nebūna elektros, gyvenimas nesustoja. Smagu plepėti su draugais, kai matai jų šypsenas, o ne nick'ą kompiuterio ekrane. Įdomu sužinoti, kaip klostosi jausmų blaškomo vyro likimas knygoje "Meilė trunka trejus metus". Gera vaikščioti po lengvą lietų ir stebėti ryškią vaivorykštę, kuri yra tik mūsų. Tavo ir mano. Sutikčiau, kad niekada nebūtų elektros, jei tik pavyktų širdyje išlaikyti tą jausmą, kurį pažadino įvairiaspalvis kupolas pilkam dangaus fone. Gera žinoti, kad knygos visgi klysta.

Geros ašaros

Ramybė trumpam pabėgo... Tiek daug visko ir viskas taip pasikeitė. Galvoje. Atrodo smulkmena, užsigavau ir tiek. Pasakoti detalių neverta, neromantiškas vaizdelis tikrai. Verkiau kaip vaikas. Ne dėl to, kad skauda (skaudėjo pakankamai) ar atrodo baisiai, bet dėl to, kad galėjo būti viskas daug blogiau. Žymiai. Tą akimirką, kai supratau, kad matau, pasijutau tokia laiminga. Pamiršau visa tai, ką laikiau esant šio vakaro liūdesio priežastimis. Buvau tokia stipri ir tokia lengvai pažeidžiama. Išnyko visi svarstymai apie tai, kas šiame pasaulyje yra gera, o kas bloga. O svarstyta ir diskutuota šiandien buvo ilgai. Ne visada svarbiausia visuomenei priimtinos normos. Juk tai, kas esi yra daug svarbiau už tai, ką turi ar ką veiki. Esi geras, jei su tavim gera kitiems. Ir jei esi su jais nuoširdus ir geras.

Apie mintis

Smagu gauti dovaną, suteikiančią galimybę rinktis. Šiandien taip netikėtai Indrutės dėka atsidūriau knygyne. Žinojau, kad išsirinksiu kažką iš tų populiarių psichologinių knygų, mokančių teisingo mąstymo, tinkamo pasirinkimo ir laimingo gvenimo. Bet šįsyk viskas buvo kiek kitaip. Varčiau jas ir stebėjausi tomis pačiomis šabloniškomis frazėmis apie gyvenimo prasmę, sąmonės galią ir laimės paradoksą. Kažkur giliai viduje aš visa tai žinojau. Tikriausiai išmokau kiek kitaip žvelgti į gaunamą informaciją. Nebepriimu viso to, kas sakoma ar rašoma kaip šimtaprocentinės tiesos. Viską įpratau perleisti per savo suvokimo prizmę. Pasirodo, kartais galvoje mintys gali būti šiek tiek tvarkingesnės nei surašytos knygose. O iš kur ateina mintys? Vienas brangus žmogutis man sakė, kad jos skraido apie žemę ir pasirenka sau tinkamus žmones. Aš labai pykau ir ginčijaus. Juk mintys visų pirma neskraido. Jos tiesiog yra, bet mes jų nematom. Jos negali rinktis tinkamo žmogaus, nes visi žmonės yra vienodai tinkami. Galvojau, kad mes renkamės mintis – geras ir netikėtas, ramias ar intriguojančias. Bet būna, kad tyloj ar vidiniame triukšme ateina netikėta pajauta ar supratimas, kad yra va taip, o ne kitaip. To akimirkos blykstelėjimo, atėjusio iš niekur, aš nesirinkau. Gal jos visgi skraido? Ir aplanko tada, kai labiausiai reikia. Bet iš kur jos tai žino?

Come as you are as you were...

as I want you to be... Šią dainelę dainavau sau tyliai grįžinėdama po pietų. Kaip visada užsimiršau erdvėje, bet klausiantys praeivių žvilgsniai, atrodo, neleido ir toliau skraidyti padebesiais :) Pietūs su drauge iš bendrabučio laikų, rodos, sugrąžino į tą nuostabų laiką, kai viskas buvo gal ne taip gerai, kaip yra dabar, bet nuostabu, nepakartojama ir taip tikra. Grįždama mąsčiau, kad tada visgi buvau drąsi mergiotė. Kažin ar dabar galėčiau pusę vakaro groti studentiškame gitarų vakare. O tada man, fuksei, mokančiai gal kokius septynis akordus, tai buvo baikos :) Kuo mažiau pasaulio pažįsti, tuo jis atrodo paprastesnis. Po to, karts nuo karto svečiuose sulaukdavau linksmų bičų, norinčių, kad pamokyčiau groti gitara. Taip nei vienas ir neišmoko. Naivi buvau ir tikėjau, kad jie tikrai nori grot išmokti :) Arbatėlės gėrimas naktimis, bendrabučio kalėdos, valentino dienos fiestos, netikros vestuvės balandžio 1-osios proga, koncertai balkone kaimyninio bendrabučio chebrai egzaminų išvakarėse, šperų gaminimo naktimis susivienijimas, gimtadienio vakarėliai - staigmenos, rafes'ai ir visa visa tai, ko negali suprasti, ten tuo metu negyvenę. Nesvarbu, kad baigėsi, svarbiausia, kad buvo :)

Kievienas mąsto tiek, kiek nori. Liūdi tiek kiek nori. Ir verkia tiek, kiek pats nori. Žmogus iš esmės yra vienišas, tik kai būna laimingas to nejaučia :) Kuo daugiau pažįstu žmones, tuo labiau jie mane nuvilia. Gal tiesiog per daug apie juos galvoju ir per daug iš jų tikiuosi. Kartais manau, kad verta saugoti širdelėje tik pačius brangiausius. Ir rūpintis jais. Jie tikrai niekada nenuvils.

I hope it's gonna be the day your lips will touch my face and we together fly away...

Šiandien viena iš tų dienų, kai mintys pinasi viena per kitą ir neaišku kas yra kas. Lynoja jau trečia diena. Prabudusi pagalvojau, kad man labai nepatinka lietus. Kai lyja, apima toks keistas vienišumo jausmas, lyg būčiau uždaryta tarp keturių sienų. Šiandien nusprendžiau, kad jau pavargau nuo šito jausmo ir išėjau pasivaikščioti. Tikėjausi sužinoti, kaip jaučiasu žmogus, sušlapęs iki paskutinio siūlo. Kažkas viršuje tyliai juokėsi iš tokio keisto mano troškimo. O žmonės lėkė kaip pasiutę ir buvo susiraukę, lyg stengtųsi išvengti šaltų lašų, krentančių ant jų mažų nosyčių. Įdomu, kaip keistai jiems turėjau atrodyti aš, žingsiuojanti mažais žingsneliais, šokinėjanti per balas ir besišypsanti mielam lietui, kuris nėra jau toks pilkas, kaip man atrodė anksčiau. Turbut ir Tu vaikštai po lietų. Ir tikriausiai žinai, kaip jaučiasi žmogus, sušlapęs iki paskutinio siūlo. Tik nesušalk, labai Tavęs prašau. Žinai kodėl Tave myliu? Nes myliu tiesiog...

Tiesiog (ne)eilinis pirmadienis

Rytas kaip visada prasidėjo klausimu galvoje, kodėl tas žadintuvas taip anksti čirškia. Ir ar tikrai šiandien jau ne sekmadienis. Tada pasiutęs lakstymas po visus namus ir ieškojimas to, ko nepamečiau, tiesiog nemačiau, nes akys, kaip ir visas kūnas dar buvo lengvoje snaudimo būsenoje. Lėkte į darbą. Vėluoti negalima. Na bent jau ne tokiom dienom kaip ši. Ji įprasta, tiesiog negalima. Ir taškas. Tai visai kita ilga istorija ir susijusi daugiausia ne su manim. Atrodė bus įprasta, pirmadieniškai darbinga diena, tačiau ramus darbas buvo pasaldintas truputėliu streso. Kiekvienas darbas turi savų siaubų, o keli tokie manojo siaubeliai sumąstė šiandien netikėtai mane aplankyti. Kolegės sakė laikiausi puikiai. Ech, norėčiau tokiom akimirkom pažiūrėti į save iš šono. Po darbo pasiplaukiojimas baseine buvo tikra atgaiva. Ačiū broliui, kuris prikalbino šiandien mane ten eiti. Kai grižau namo pirma aplankiusi mintis buvo tai, kad pradingo elektra. Bet kaip paaiškėjo vėliau, šviesos nebuvo tik hole. Mistika. Apie ramų vakarą vienatvėje atrodo jau seniai svajojau ir kai pagaliau jis atėjo, širdies gilumoje taip norėčiau šitais skaniais ledais, kuriais dabar mėgaujuosi, pasidalinti su Tavimi ;)