Ramybė trumpam pabėgo... Tiek daug visko ir viskas taip pasikeitė. Galvoje. Atrodo smulkmena, užsigavau ir tiek. Pasakoti detalių neverta, neromantiškas vaizdelis tikrai. Verkiau kaip vaikas. Ne dėl to, kad skauda (skaudėjo pakankamai) ar atrodo baisiai, bet dėl to, kad galėjo būti viskas daug blogiau. Žymiai. Tą akimirką, kai supratau, kad matau, pasijutau tokia laiminga. Pamiršau visa tai, ką laikiau esant šio vakaro liūdesio priežastimis. Buvau tokia stipri ir tokia lengvai pažeidžiama. Išnyko visi svarstymai apie tai, kas šiame pasaulyje yra gera, o kas bloga. O svarstyta ir diskutuota šiandien buvo ilgai. Ne visada svarbiausia visuomenei priimtinos normos. Juk tai, kas esi yra daug svarbiau už tai, ką turi ar ką veiki. Esi geras, jei su tavim gera kitiems. Ir jei esi su jais nuoširdus ir geras.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą