Kai ateina šventės

Laukiu kaip Kalėdų. Liko keturios valandos ir kažkiek minučių. Šiandien mus tikriausiai aplankys mažasis pūkuotukas - burundukėlis, kuris visada man pakelia nuotaiką. Jei pasaulis tikrai būtų gyvenamas angelų (taip juk tikriausiai ir yra), tai žinau, kaip jie atrodytų, ką valgytų, ką kalbėtų ar dainuotų. Ar žinai, kad angelai ne itin mėgsta žuvį? :) O tos šventinės dainos taip ir neišmokau, bet pagrosiu. Nesvarbu kaip, svarbu, kad iš širdies.

Kas turi pradžią

Kas turi pradžią - turi mažą viltį.
Šviesa, kurią širdy nešiojuos,
Visad iš nerimo vaduoja,
Ir leidžia kritus vėl pakilti.

Kas turi pradžią - pabaigos sulaukia.
Kaita - judėjimas į priekį,
Nors visada ramybės siekiam,
Ji tyliai uždaryta šaukia.

Kas turi pradžią - prisiminti gera.
Gražu tik tai, kas tikra, nauja
Rutinos neužgniaužta saujoj,
Kol mintys tarsi stygos dera.

Virusai vaiduokliai

Ką tik prisiminiau Teo :) Pelės rodyklė nušoko netikėtai is vieno kampo į kitą. Lygiai taip kaip tą kart, kai mes su Viktorija jam bandėm paaiškinti, kad mūsų kompą užpuolė virusai. O jis net atėjo pažiūrėti, kaip ten ta mūsų pelytė laksto. Aišku buvo daug gardaus juoko ir jokių virusų-vaiduoklių. Atrodo girdžiu Routiku juoką. Kažkur visai šalia. Kartais taip norėčiau išmokti neprisirišti prie žmonių. Nes kai jie toli, visada yra truputėlį liūdna.

Kai elgiamės negerai...

Kartais elgiamės neteisingai. Po galais, kas gi mums suteikė teisę nurodinėti, kaip kitiems žmonėms reikia gyventi? Man nepatinka, kai man aiškina ką turėčiau daryti taip, o ką kitaip. Juk vis tiek viską padarau savaip. Bet baisiausia suvokti, kad pati kartais elgiuosi lygiai taip pat. Juk būna situacijų, kai atrodo puikiai viską supranti ir geriau žinai, ko žmogui reikia. Deja, niekada nebūna identiškų situacijų, kaip ir nebūna vienodų žmonių. Subalansuotų rodiklių sistema tėra tik vienas iš būdų įmonių vertinime. Juk yra begalė kitų. Panacėja egzistuoja turbūt tik alchemikų svajonėse. O man kartais būna apmaudu, kad nesugebu patylėti, kai mano patarimo niekam nereikia. Naivus, mažas ir liūdnas vaiduokliukas...

Kodėl sapnuojame?

Kad susitiktume žmones, kuriuos seniai matėme ir spėjom pasiilgti.
Kad sužinotume, kaip toli galime nueiti.
Kad išdrįstume tai, ko tikrovėje neišdrįstame.
Kad suklystume be pasekmių ir nebekartotume savo klaidų realybėje.
Kad prabudę galėtume pasakyti "visa laimė tai buvo sapnas".