Kosmoso kronikos: Kalėdų belaukiant

- Paplaukiojam virš debesų? - pasiūlė ji ir lėtai nuleido akis.
- Paleisim sniego virš Lietuvos. Juk Kalėdos artėja, bus gražu, - vis nenurimo ir laukė tik pritariančio žvilgsnio.
- Nu galim, - tyliai tarė jis, - tik kaip tu paleisi sniega?
- Prapjausiu debesis ir pasileis sniegelis, maži lengvi stebukliukai kris lėtai ir pasiekę žemę apsijungs į visumą, kurią žmonės kažkodėl vadina sniegu. Juk padėsi man?
- Gerai, perpjausim kartu, kai pasieksim tuos debesis - maža šypsenėlė nušvietė jo veidą ir dingo vakaro šešėliuose.
- Na čia juk visai netoli, dar ne tokius atstumus kartais įveiki.
- Manau, tik pašokt reikės ir viskas.
- Tai viskas puiku, o kada turi laiko? - pasiteiravo ji ir nenustygo vietoje: - juk ilgai neužtruksim, tik nesakyk, kad šį vakarą dirbsi.
- Deja, teks. Gal kita kartą? Kai nuvažiuosim prie jūros?
- Bet tai bus negreitai, o sniego reikia dabar. Juk Kalėdos artėja, žmonės laukia, negi nerastum šiek tiek laiko dėl šventos visų ramybės?
- Na galim ir dabar. Tik reikia paskubėti.